Ontologiniu požiūriu sątvarologinės struktūros, vadinamos sumatais, skirstomos į dvi pagrindines rūšis: substancijas ir informacijas. Gali atrodyti, kad sumatoriuje visi sumatai turėtų turėti informacijų kategoriją, nes jie yra signalų sintezė, tačiau vieni signalais arčiau pirmapradės būties, kiti nuo jos toliau, ir pagal tai skirstoma, kas sątvare sukuriama iš vidinių organų priemonių, o kas ateina iš išorės. Tai kas arčiau tikrajai būčiai, tai yra substancijos, o tai, kas yra nuo jos labiau nutolę ir ateina iš subjektyvaus žmogaus, tai laikau informacija. Šį principą sątvare patogu žymėti rombo schemoje, kurioje turimi trys jo sluoksniai, kur bazė yra substancija, kuri skaidosi į natūraliąją psichologiją ir gamtą, kuriose jau yra mišrūs sumatai, suliejantys substanciją ir informaciją, pirmiausiai besireiškiančią kaip kalba. Ir viršutinis sluoksnis, labiausiai atitrūkęs nuo tikrovių, yra gryna informacija, kurią generuoja žmogaus protas, kūrybiniame procese. Tai yra ta vieta, kurioje atsiranda kultūros bei civilizacijos vektoriai, vietines bendruomenes paverčiantys į globalinius kolektyvus.
Šiame tekste panagrinėsiu, kaip atrodo A. Šliogerio sątvarologija, kurioje propaguojamas autentiškas žmogus ir autentiška patirtis, kurioje visi informaciniai vektoriai turi referentinę substancinę tikrovę, priešpastatomą utopinei informacijai, kuri sukuriama „grynojo proto“ kūrybiniuose produktuose ir yra ne tiek žinojimo, kiek tikėjimo objektai. Filosofas buvo griežtai nusistatęs prieš grynąjį protą, tiek loginį, kaip pažinime, tiek fantazijų, kaip kultūrinėje kūryboje. Jo manymu filosofijos užduotis – sugrąžinti žmogų prie autentiško ryšio su pačiais daiktais, kuriame jie regimi kaip esantys savyje ir sau, o ne kaip loginės ir fantastinės chimeros, pasirodančios kultūrinėse fantazijose.
Vienas iš žmogaus sątvarui būdingų bruožų yra tas, kad nors pirminiai signalai pavirsta tikrovės ir psichikos substancijomis, tačiau ši būsena yra laikina ir dabarčių epizodams einant į praeitį, jos pavirsta į informacines nuosėdas, kurias paskui jau galima prote atgaminti kaip patirtį ir atsiminimus. Šio tipo informacijai būdinga tai, kad ji susijusi su tiesiogine daiktine tikrove ir ji yra ne utopiniai sumatai, būdingi kūrybai, bet susiję su konkrečia gyvenimo trajektorija, kuri lakui bėgant pavirsta į žmogaus gyvenimo pasaulį, formuojantį jo autentišką tapatybę. Šioje vietoje susilieja žmogaus ir pasaulio mišrios sątvaro struktūros, kuriose substancija maišosi su informacija ir atsiranda rišliu vadinama sankaupa, kuri yra tikro gyvenimo atspindys. Šis rišlys yra šliogeriškas, turintis referentinę tikrovę, kuri sutampa su kiekvieno žmogaus unikaliu gyvenimo horizontu, neperžengiamu į utopinės informacijos terpę. Šį olos principą galima pažymėti taip:
JL [S (D)] P → R (šliogeriškas)
Parodytoje struktūroje matosi, kad pagrindinis R šaltinis yra juslinė patirtis, A. Šliogerio vadinama Esmu, iš kurio atsiranda žmogaus biografinis psichovektorius, susijęs su konkrečia vietove ir joje atsiveriančiu daiktiškumu. Tačiau D, kol jis yra tik horizontalus ryšys tarp žmogaus ir pasaulio, yra seklus ir paprastas, o tam, kad jis taptų filosofiniu, reikia pasiekti sumatoriaus giluminę substanciją, kuri iš mišrios terpės lietuvis – Lietuva, pereina prie šviesos arkos, kur išnyksta suformuota jos dalis ir lieka tik natūrali pirmapradė struktūra, kurią filognozijoje vadinu Uroboru, sudarytu iš rodančiosios ir rodomosios būties, į kurias įstatomi natūralistiniai sumatai, kaip gamta ir natūralus žmogus. Todėl, A. Šliogerio manymu, D turi būti ne paprastu žmogaus ir pasaulio hibridiniu junginiu, pasireiškiančiu kaip kalbinės struktūros, bet šviesos arka, kurioje atsiveria pirmapradė žmogiška būtis. Tada šioms kryptims susimaičius į viena biografinį junginį, gaunamas filosofinis rišlys, kuris kyla iš autentiškos D patirties.
Imant variantą, kurį A. Šliogeris kritikavo ir vadino utopiniu hominidu, jo R yra grynos informacijos pasaulis, kuris ateina iš kūrybinių proto sugebėjimų, gnostinėje sintezėje. Šią struktūra galima pavaizduoti taip:
JL [S (B)] P → R (utopinis)
Šioje formulėje matome, kad vietoj Esmo turime grynojo proto logiką arba fantazijas, iš kurių atsiranda referentų neturintys vaizdiniai, kuriantys kultūrinę metastruktūrą, veikiančią oloje kaip utopiniai informaciniai vektoriai. Jeigu B turi atmintyje daug šliogeriško R informacijos, kuri turininga ir plati, iš jos fantazijose galima prikurti nuo tikrovės atitrūkusių interpretacijų, kokių pavyzdžiui, daug religijoje, okultizme ir ezoterikoje, kur žmogus save paverčia transcendentine būtybe ateinančia iš kitos realybės ir skelbia šiam pasauliui savo „naujieną“. Taip tiesioginė, autentiška patirtis pavirsta į fantastinę savo gyvenimo informacijos interpretaciją, kuri jau ne žinoma tikru žinojimu, bet tikima. A. Šliogerio manymu, utopinis R yra daugelio civilizacijų didelė problema, kuri atitraukia sąmonę nuo pačių daiktų, nuo tikrovės ir sukuria tokius psichovektorius, kurie su realiu pasauliu neturi nieko bendro. Ir tikrovę, jo manymu, gali sugrąžinti tik ta vieta sumatoriuje, kuri yra tiesioginė transcendencijos atvertis viduje, parodoma per priekinę sąmonę. Biografinis R visada turi vietą ir ribas, o utopinis R visas ribas peržengia ir yra galaktinis ir net visatinis. Nes Esmas apibrėžtas tiesioginio sąlyčio su daiktais, o vaizduotė neturi jokių ribų.
Išvysčius kultūrines industrijas ir padarius viena dominuojančių kapitalizmo pramonės šakų, ši informacinių produktų terpė tiek išsiplėtė, kad graso uždengti visą daiktinę patirtį, atitraukti sąmonę nuo tikrovės ir paversti žmogų vietos neturinčiu, utopiniu hominidu. Taip patirtis pririšama prie begalinių vietovių ir pakeičia egzistencijos mastą iš saiko egzistencijos į begalybės. O begalinis žmogus ne tik kūrėjas, bet ir naikintojas, kurio naikinimo mastai technologijose tampa begaliniai. Todėl A. Šliogerio filosofijos pagrindinis tikslas buvo išutopinti žmonių sąmones ir iš informacinių vektorių psichologijos sugrąžinti prie daiktinių vektorių psichologijos, kurioje formuojasi autentiškas žmogaus santykis su tikrove, leidžiantis savo gyvenimą projektuoti pirmapradės būties atvertyje. Visos civilizacijos, kurios kyla iš dirbtinės tikrovės ir po to pačios formuoja dirbtinę technosferą, šią pirmapradę būtį sunaikina, ir augant žmonijos galiai, naikinimo mastas darosi vis didesnis ir grėsmingesnis.
Todėl, pasak A. Šliogerio, ir turime rinktis tarp dviejų požiūrių į informacinius vektorius sumatoriuje: šliogeriško ir utopinio, atrodančių taip:
1. JL [S (R(šliogeriškas))] P
2. JL [S (R (utopinis))] P
Ką šie vektoriai reiškia eksversijoje, į kurią žiūrima holoplastiniu žvilgsniu, priklauso nuo to, kaip apibrėžiame topos ir koks utopinio R tiesos procentas. Juodojo drakono požiūriu, topos yra tik ta transcendencijos dalis, kuri yra imanentinė, visa kita – proto gaminiai, kurie šiame topos „neturi vietos“. Tačiau jeigu jis yra holoplastinis, apimantis visą gylį, tai tiesa tampa net tie proto produktai, kurie tiesioginei patirčiai neatsiveria. Todėl akivaizdžiai matosi, kad A. Šliogerio logika nepajudinama tada, kai laikomės juodojo drakono sąmonės paradigmos. Tačiau jeigu šią paradigmą nustojame laikyti absoliučia, ir pereiname prie baltojo drakono sąmonės, tada logika tampa kitokia. Todėl kiek filognozija tyrinėja juodojo drakono sątvarologiją, tiek A. Šliogerio filosofija laikoma etalonine, tačiau perėjus prie baltojo drakono sątvarologijos, vaizdas išsiplečia ir A. Šliogerio logika nustoja galioti ir pereinama prie mano rodomo kelio. Kita vertus, skirtis tarp žinojimo ir tikėjimo labai griežta, ir tai, kuo tik tikima, negali būti pristatoma kaip žinojimas. O viskas kuo tikima – yra utopinė informacija tol, kol ji paverčiama veikiančiu faktu.
Filognozijos pradinė mokykla 