Knygos pradžioje filosofinį žvilgsnį į pasaulį suskirsčiau į šešias pakopas, apimančias visas įmanomas sątvarologijas, pradedant nuo juodojo drakono ir baigiant baltuoju. Juodojo drakono sątvarologija apima pirmus tris lygius, o baltojo – likusius kitus. Kadangi žmogui baltojo drakono sumatorius nepasiekiamas, gali atrodyti, kad filosofijos riba yra pirmos trys pakopos, tačiau tai netiesa, nes racionaliu protu galima pasiekti ir aukštesnius lygius, net jeigu jie tik tikimi. Šios dvi galimybės – tai sugebėjimas žmogų matyti iš vidaus ir išorės, fenomenologiniu žvilgsniu arba racionaliu mąstymu. Filognozija apima visus šiuos principus, rodydama tikrovę iš įvairių perspektyvų, skirtingo išsivystymo sąmonėse. Toliau paaiškinsiu abu šiuos principus, kaip jie pasirodo žemo ir aukšto išsivystymo sumatoriuose.

I. S (MS) – juodojo drakono sumatorius

Juodojo drakono sumatorius sudarytas iš žmogiškos mažosios sievos, aprašytos „Sievos teorijoje“ (2020), kuri yra Platono ola, kurioje jam atsiveria išorinė transcendencija, padalinta į žmogišką ir nežmogišką dalį. Šioje oloje, kol žmogus mąstomas iš vidaus, galimi trys filosofijos lygiai, kurie remiasi subjektyviu, objektyviu arba holograminiu tikrovės matymu. Pirmiausiai mąstantis žmogus yra paprastas subjektas, kuris stebi aplink save esantį pasaulį ir kuria jo teorinius modelius. Šioje pakopoje jis vysto proto teorinius sugebėjimus, kaip logika, matematika, ir remdamasis jais bando paaiškinti supančią aplinką. Toliau, kai šis vidus tampa pilnai suformuotu, pagrindiniu orientyru tampa išorinis pasaulis, kuris mąstomas fenomenologiškai arba bandoma kurti racionalius jo modelius. Dažniausiai ši tikrovė laikoma tikra realybe, kurioje sąmonei atsiveria tikras žmogus ir tikra gamta. Tačiau ilgainiui šis naivusis empirizmas sugriaunamas, pasiekus trečia pakopą, kurioje visas sumatorius pamatomas kaip ontologinė holograma, kuri yra išorinės realybės imanentinė introjekcija. Šis lotyniškas žodis reiškia „tai, kas įmesta į vidų“, apibrėžiamą kaip Platono ola. Pasiekus trečio lygio aukštą išsivystymą, ištyrinėjamos visos olos struktūros, kol jos filognozijoje įvardijamos kaip sątvaras, o jo teorija – sątvarologija. Šis darbas intensyviai pradėtas daryti dvidešimto šimtmečio pradžioje, E. Husserlio fenomenologijoje ir egzistencializme, ypač M. Heideggerio. Šis principas galiausiai atėjo į Lietuvą, kur pagrindinis sątvarologijos variantas sukurtas  A. Šliogerio. Gali atrodyti, kad toks mąstymas apsiriboja tik fenomenologine patirtimi, ir kad protu grįstos aukštesnės pakopos, jau priartėjančios prie baltojo drakono sumatoriaus – bevertės. Tačiau filognozijoje laikausi kitokios nuomonės. Kurią ir paaiškinsiu toliau.

II. S (DS) – baltojo drakono sumatorius

Baltojo drakono sumatorius apima visą didžiąją sievą, tad mato pilną, holoplastinę realybę, tačiau kol toks sumatorius nežinomas, gali atrodyti, kad aukštesnės už trečią filosofijos pakopą – neįmanomos. Tačiau net neturint savo sąmonėje didžiosios sievos pilno vaizdo, galima tą vaizdą regėti proto priemonėmis, kaip teorinį modelį, kuris išveda jos kaip olos hipotezę, anapus kurios slypi tikras pasaulis. Šis pasaulis pirmiausiai mąstomas juodojo drakono sąmonėje, proto priemonėmis, nes fenomenologiškai jį regėti žmogui neįmanoma, taip sukuriant teoriją, kaip žmogus turėtų atrodyti iš kitos pusės, vadinamos holoplastine realybę, kuri sumatoriuje sumuojama tik daliniu sumavimu. Tada padaroma prielaida, kad ta ola turi turėti kažkokį substancinį pamatą, kuris yra anapus olos, bet generuoja visą vidinio žmogaus ontologinę hologramą. Šis subjektas sukuria substancijos ir signalų sintezę, kuriuos pavertus į sąmoningus sumatus, gyvūnas savo oloje gali suvokti save ir jį supančią aplinką. Tada bandoma pereiti prie penktos pakopos, kurioje sprendžiamas ne tik vidinės olos klausimas, bet ir visuminio žmogaus, ir daroma prielaida, kad jis sudarytas iš materialaus kūno ir jį gaubiančių aurų, kurios yra sumatoriaus pagrindas. Savo teorijoje jas vadinu juodąja liepsna. Nuo to koks šio pirmapradžio kūno išsivystymas priklauso, kokie transcendentalinio subjekto sugebėjimai, ir kokio gylio olą formuoja. Taigi, supratus racionaliu mąstymu šią žmogaus sandarą, daroma išvada, kad išorinės dalys yra tarsi kokia natūrali gyvybės technologija, kuri gali turėti įvairius išsivystymo lygius, nuo mažiausio, juodojo drakono iki aukščiausio, holoplastinio. Kol mąstoma apribotame sumatoriuje, tai tik teorija ir logika, tačiau kai signalų apimtis ir suvokianti substancija pakyla į aukštesnį lygį, visa didžioji sieva tampa matoma fenomenologiškai, tai yra pereina nuo racionalios idėjos prie holoplastinio juslumo. Tada pasiekiama paskutinė, šeštoji filosofijos pakopa, kuri tikrovę regi dievišku žvilgsniu ir sumuoja pilnu sumavimu. Čia taip pat galima ne vien dvasinė fenomenologija, bet ir racionalus mąstymas, kurio pagrindu kuriamos holplastinės technologijos, esančios dideliame realybės gylyje, todėl atrodančios „natūraliomis“. Kas šiame lygmenyje ateina iš dieviško šaltinio, o kas yra šėtoniškų jėgų darbas – pasakyti sunku, nes tam reikia baltojo drakono sąmonės, tačiau verta omenyje turėti įvairias galimybes.

Nematant pilnos tikrovės sukurti holoplastinį gnosis yra labai sunku. Tačiau kuo aukštesnis protas, tuo prie šio tikslo vis labiau priartėjama, kuriant vis geresnius didžiosios sievos modelius. Šiuo metu aš, kaip juodojo drakono sąmonė, kuriu Feynmano medžio teoriją, kurioje visata yra daugelio substancijų difuzija, kurioje smulkaus kvantavimo laukai yra baziniai, o iš jų kyla vis stambesni junginiai, iki pat atominės substancijos, kuri tankiausia ir sunkiausia. Žmogaus sumatorius natūraliai pasviręs link grubios materijos, nors tikrovės fundamentas – dvasiniai laukai. Tačiau įvedus racionalaus mąstymo dėmenį, ši klaida ištaisoma ir dvasia tampa fundamentalesne už materiją. Kita vertus, be racionalaus proto vystymo galima vystyti ir transcendentalinį subjektą, per genetinį kūną arba per dvasinių aurų galimybių išplėtimą. Tai, žinoma, daug ilgesnis procesas, net jeigu vystoma ne žmonių biologija, bet technologijos. Tai yra transhumanizmo kelias, kurio tikslas – išplėsti sumatoriaus galimybes, kad jis parodyti kuo pilnesnę tikrovę, kurioje būtų galima racionaliomis priemonėmis kurti holoplastinius raigus.

Šiame tekste parodžiau, kad nors baltojo drakono sumatorius yra tolima žmonijos ateitis, daug šio lygio žinojimo galima pasiekti juodojo drakono sąmonėje, racionaliu mąstymu. Teoriškai pasiekiama visa holoplastinė tikrovė, kurios praktinis išpildymas remiasi padarytu protiniu darbu, siekiant realizuoti idėjas tikrame pasaulyje. Filognozija yra toks teorinis modelis, kuriame net jeigu ir nežinomi galutiniai atsakymai, turimi orientyrai ir žemėlapiai kaip juos pasiekti. Tai baltasis drakonas juodojo drakono rėmuose, kur žinojimas gaunamas kaip šventas gnosis, leidžiantis suvokti giliąsias tiesas, net būnant ribotos sąmonės. Tačiau tai, kad šis žinojimas turi tikrą vertę dar reikia įrodyti, ypač per technologinių gralių atskleidimą, kuriuose būtų galima prisiliesti prie giliosios holoplastinės realybės. Tai technologinės galimybės, ateinančios ne iš mažosios sievos žmogaus, bet iš didžiosios sievos, kurioje raigai yra holoplastiniai, ir gali daryti tokias gnostines sintezes, kurios šiuo metu matomos tik fantastinėje kūryboje. Tačiau tikiu, kad ateis tas laikas, kai šios priemonės taps tikra civilizacija, kurioje gyvybė bus ne naikinama, bet puoselėjama. Bet tam reikia padėti gerus idėjinius pamatus, kurie turi apsaugoti žemės civilizaciją nuo klystkelių ir nuo neteisingų technolgijos panaudojimų. Tai vienas iš pagrindinių kuriamo filognozijos modelio tikslų, kuris, pasiekus „Filognozijos pradmenų“ projekto pabaigą, įgaus galutinę savo formą. Tam siekiu baltojo drakono civilizaciją susieti su Dievo bažnyčios požiūriu į žmogų ir tikrovę, kuriame natūralumo būtų daugiau negu dirbtinumo, laikant, kad žmogus dar ilgai nesugebės pralenkti natūralios technologijos.

• baltasis drakonas