Nors tiksliai apibūdinti kaip turėtų atrodyti baltasis drakonas, pasiekęs savo evoliucijos pabaigą, gali būti gana sunku, manau, kad remiantis filognozijoje vystomomis idėjomis, galima išskirti dvi pagrindines galutinės civilizacijos kryptis: viena jų būtų judėjimas teorų linkme, o kita – apeksų. Šie terminai jau buvo minėti tryliktame tome, kuriame klausiau ar baltasis drakonas filognozijoje turėtų būti labiau panašus į teorą ar apeksą. Ten paaiškinau, kad pirmas variantas atitinka A. Šliogerio filosofijos dvasią, propaguojančią Dievo bažnyčią, o antrasis – F. Nietzsche‘ės viršžmogį, kuris orientuojasi į Šėtono bažnyčią. Kitaip sakant, teoras atsisako savo subjektyvios gamtos ir siekia maksimalaus objektyvumo, o apeksas siekia primesti anapusiniam pasauliui savo valią. Todėl gali atrodyti, kad teoras būtų silpnas baltasis drakonas, o apeksas – stiprus.
Kadangi žmogus yra dvilypis esinys, ir tai matosi iš jam aprašyti naudojamos formulės, šios galimybės yra natūralios. Teoro sugebėjimus vystyti galima remiantis transcendentaliniu subjektu, kurio pagrindinis komponentas yra juodoji liepsna. Kol šis dėmuo žmogaus sandaroje nėra ištirtas, ir jis slepiasi nuo žmogaus žvilgsnio giliojoje hipostratoje, tol klausimas atrodo tolima perspektyva, kuri svarbia taps ateityje, kai žmonija išmoks valdyti dvasines substancijas. Tada naudojant įvairias technologines priemonės bus įmanoma išplėsti surenkamų ir sumuojamų signalų diapazoną, ir padaryti žmogaus olą reginčią paslėptą realybę. Ir kuo jos atsiveria daugiau, tuo lengviau daryti vis geresnius patobulinimus. Kita vertus, priešinga kryptis būtų vystyti apeksus, kurie gaunami tobulinant pirmapradį kūną, sujungiant jį su silpnosiomis substancijomis, kurios suteiktų viršžmogiškų galių ir paverstų jį į supergyvūną. Teorai būtų aiškiariagiai, matantys paslėptą realybę ir gebantys joje gerai orientuotis, o apeksai būtų superžmonės su išplėstomis fizinėmis galimybėmis.
Kokią kryptį pasirinks civilizacija ir kas atsidurs viršuje – sunku pasakyti. Imant hipotetinę idėją, kad apeksai ir teorai taptų priešais ir atsisuktų vieni prieš kitus, galima manyti, kad galingesni turėtų būti teorai, kaip žinantys daugiau tikrovės ir mokantys sukurti nepralenkiamas strategijas, prieš kurias kovoti būtu sunku, net jeigu tai būtų apeksai. Todėl didelė tikimybė, kad priklausomai nuo to, kiek teorai išsivystę, jie sugebėtų nugalėti apeksus ir atsidurti hierarchijos viršuje kaip valdovų rūšis, o apeksai taptu jų „kariuomene“. Dėl šios priežasties nemanau, kad tokią galimybę verta svarstyti ir geriau remtis idėja, kad teorai ir apeksai netampa priešais ir jie veikia vieni kitiems padėdami ir bendradarbiaudami. Ypač tuo atveju, jeigu kalbėtume apie abiejų tipų galutinius variantus.
Kita vertus, jeigu vienas kuris nors tipas būtų nepakankamai išsivystęs ir pakilęs virš paprasto juodojo drakono gyvūninio lygio, hierarchija tampa labiau problemiška, nes tada atsiranda du skirtingo išsivystymo porūšiai, o paskui rūšys, kurioms bendradarbiauti būtų daug sunkiau. Šiuo atvejų, jeigu proveržis įvyktų apeksų kryptimi, kaip pavyzdžiui transhumanizme ir pohumanizme, ypač dėl technologijų atsidūrimo karo pramonės valdžioje, būtų didelė blogojo scenarijaus tikimybė, nes atsirastų bio-technologinė nelygybė, kuri tikėtina sukurtų rasistines žmogaus sampratos ir santvarkos formas. Tai labai tikėtina dar ir dėl to, kad technologijos labiau prieinamos turtingai klasei, kuri gali ir susikurti galimybių išplėtimo priemones, o paskui ir nusipirkti. Tada transhumanistiniai išplėtimai taptų turtuolių privilegija ir jie įgytų konkurencinį pranašumą prieš neturtingą žmonijos dalį. Vieni jų norėtų tapti aiškiaregiais, o kiti – psionais.
Matydamas visas šias galimybes, filognoziją stengiuosi nukreipti gerąja kryptimi, kurioje valdžia būtų Dievo bažnyčioje gyvenantys baltieji drakonai, siekiantys tapti teorais valdančiais civilizaciją. Tokiu atveju, net jei vienu metu egzistuotų skirtingo išsivystymo žmonių porūšiai, teorai valdžioje būtų palankesnis variantas. Todėl filognozijos rėmuose vystoma baltojo drakono versija yra paremta galingu žinojimu ir mąstymu, kuris nepavirsta į grobuonio protą. Tai reiškia, kad augant protui, instinktas turėtų silpnėti, turėtų būti sugebama apsiriboti ir veikti planetoje tik laikantis saiko etikos. Tada būtų daug saugesnis ir technologijų vystymas, jeigu jos būtų valdomos išmintingai ir būtų turimos teisingai subalansuotose sąmonėse, o pats porūšio tobulėjimas nesukurtų nepageidaujamų charakterio deformacijų. Teorų kuriamos technologijos būtų saugesnės ir labiau orientuotos į natūralią gamtos tvarką, o ne begalinę valią, kurios valdžia griautų gamtines pusiausvyras, jas išdarkydama ir subjaurodama pagal apekso kaprizus.
Dėl šios priežasties filognozijos baltasis drakonas yra teoras, siekiantis išsaugoti gamtoje natūralią tvarką, ją keisdamas arba ja naudodamasis tik tiek, kiek būtina apsaugoti gyvybei, tačiau atsisakant savivalės ir technologinės anarchijos. Šiai krypčiai reikalingas giliųjų hipostratų atvėrimas, kuris leistų pamatyti kokia yra gilioji žmogaus sąmonės šaknis, susijusi su transcendentaliniu subjektu, kuriančiu ontologinę hologramą. Tada tobulinant sumuojančią substanciją ir plečiant sujungiamų signalų diapazoną, padaryti sumatorių tokį visaapimantį, kad įvyktų giliųjų technologijų proveržis, leidžiantis civilizacijai save pamatyti iš kitos perspektyvos, kurioje ji suvoktų platesnę kosminę panoramą, leisiančią žmonijai evoliucijo sstrategiją pakelti į aukštesnį lygį. Tada, supratus kas yra žmogus ir apskritai gyvybė, būtų galima sukurti protingą planą, kuris leistų siekti maksimalios pakopos kosminėje hierarchijoje, apeinant visas iškylančias kliūtis ir pavojus.
Kuo daugiau išsivysto civilizacija, tuo labiau ji tampa kolektyvinė, kur atsidurti anapus jo ribos darosi vis sunkiau ir sunkiau. Taip yra todėl, kad atsisakęs civilizacijos – smunki į žemesnį lygį ir atsiduri civilizacijos elito malonėje. Ir jeigu civilizacija griežta dalyvavimo šiame pasaulyje klausimu, ji priverčia visus įsitraukti į sistemos aptarnavimą. Ir kuo esi silpnesnis, tuo žemesnis tampa vaidmuo, net jeigu turi aukšto lygio protinius sugebėjimus, nes jeigu negali apsiginti, esi paprasčiausiai išnaudojamas ir išmetamas. Todėl, kad dalyvavimas būtų neprimetamas prievarta, manau, svarbi laisvės idėja, kuri leistu rinktis, kokiu lygiu nori prisidėti prie civilizacijos kūrimo proceso. Nes visgi tikslas yra ne pati civilizacija, bet žmogus, kuriam civilizacija turėtų padėti, o ne be atodairos valdyti ir išnaudoti. Teisingas principas būtų, kuriame būtų galima rinktis ar nori dalyvauti civilizacijoje, iki pat minimalaus lygio, kuris reikalingas išgyvenimui. Žmogus neturi būti tik išnaudojama darbo jėga, turinti teises tik tuo atveju, jeigu tarnauja civilizaciniam projektui. Liberalizmo įvedimo į filognoziją tikslas būtent toks.
Priešingu atveju turėsime autoritarinę ir totalitarinę civilizaciją, kuri leidžia tik vieną gyvenimo formą ir nepripažįsta jokios kitos ir žmogus bus civilizacinio kolektyvo vergas, visą gyvenimą praleidžiantis civilizaciniame kalėjime. Todėl kuriant baltojo drakono civilizaciją, neturi būti metamasi į kraštutinumus, nes daugeliui žmonių to nereikia, ir net niekada nebus prieinama. Dėl to, iš jų, siekiant šių tikslų, turi būti reikalaujama minimaliai. Kitaip sakant, civilizacinis liberalizmas reiškia, kad ji nėra visiems privaloma, ir kad yra ne vienas kelias, bet daug kelių, kuriuos kiekvienas žmogus gali rinktis laisvanoriškai. Bet tam reikia daug sėkmės ir tinkamų sąlygų, nes civilizacijai vystantis minėtomis kryptimis, kuriose išsiskiria porūšių nelygybė ir hierarchija, kiltų klausimas „kam mums reikalingi visi kiti, kurie atsisako dalyvauti arba kuriems nelieka vietos?“ Tam, kad tokie klausimai neiškiltų ir neatsirastų noras imtis genocidinių priemonių „civilizacinės logikos“ pagrindu, filognoziją reikia vystyti teisinga kryptimi, laikantis visuotinės laisvės principų civilizacijos atžvilgiu.
Filognozijos pradinė mokykla 