Sunkiausia filognozijos dalis yra didžiosios sievos teorija, kuri žmogaus oloje atsiveria tik ribotu atsivėrimu, tad kas ji yra jos visumoje žmogui suvokti gali būti neįmanoma. Galima kurti įvairias teorijas, fantazuoti, išsigalvoti, tačiau tam, kad teorija taptų tikru faktu vien to neužtenka. Tad kol žmogus nėra pakankamai išsivystęs, galima kelti hipotezes ir tikėtis, kad jos bus pakankamai arti tiesos, kad remiantis jomis būtų galima orientuotis kosmologinėje visumoje. Mano preliminari hipotezė yra Feynmano medis, kuris sudarytas iš substancijų telkinių, kurios sujungtos į vieną visatą pagal tam tikrą logiką ir hierarchiją. Pradžiai ją darau dvipole, kuri sudaryta iš materialios ir dvasinės krypties, tačiau nesunku suprasti, kad tai tik teorija ir didžioji sieva gali būti daug sudėtingesnė ir sunkiai paprastomis schemomis paaiškinama. Panašių schemų galima rasti ir daugiau, ypač mitologinio pasaulių medžio priemonėse. Didžiosios sievos imitavimui, manau, gerai tinkamas skandinavų pavyzdys, kurių kosmologijoje centras yra Yggdrasill, iš devynių pasaulių sudarytas pasaulių medis. Devyni pasauliai reiškia, kad jis nėra paprasta, dvipolė struktūra, bet yra sudarytas iš devynių centrų, kuriuose galima to pasaulio gyvybė, priklausanti nuo substancijų, įeinančių į jo sudėtį.
Didžiosios sievos struktūroje tai atrodytų taip:
DS ([Asgard], [Vanaheim], [Jotunheim], [Midgard(JL[kosmosas-žemė]P)], [Alfheim], [Svartalfheim], [Niflheim], [Muspelheim], [Helheim])
Kadangi pasak skandinavų mitologijos žmogus yra Midgardo gyventojas, olos struktūra išreikšta ir žinoma tik šioje vietoje, o visi kiti pasaauliai yra transcendencija, kuri pasiekiama iš žmogaus olos tik specialiomis priemonėmis. Žiūrint iš vidaus mūsų atskiras pasaulis yra
[Midgard (JL[ten-čia]P-RA)]
JL – juodoji liepsna;
P – pirmapradis kūnas;
Čia – Žemė;
Ten – kosmosas;
RA – hipostratinė technologija.
Pagal šią versiją, kosminiam medžiui primetus dvipolę schemą, žemasis polius būtų Helheim, o aukštasis – Asgard, kuriame gyvena visatos valdovai ir šeimininkai. Žmonės yra maždaug per vidurį ir jų tikrovės bazė yra Žemė, kaip sumatoriaus Čia, ir kosmosas – kaip sumatoriaus Ten. Kadangi viduje sąmonės žmogui atsiveria tik labai ribotas pasaulio vaizdas, visa jo esmė jam nežinoma ir jis siekia pažinti transcendenciją įvairiomis priemonėmis, nuo kūrybinės fantazijos iki loginių samprotavimų. Tam, kad pamatytų platesnę kosminę panoramą, reikia transportinių raigų išsivystymo, kurie leistų keliauti dideliais atstumai, Ten kryptimi. Tačiau vien to nepakanka, nes kad ir kur nukeliautų, žmogus matys tik tą patį „Midgardo“ segmentą Feynmano medyje, kuris neleis pamatyti gilesnės tikrovės, kuri yra regimo vaizdo pagrindas. Todėl norint geriau suprasti didžiąją sievą, reikia plėtotis ne vien ekstensyviai, bet ir į gylį, kuris pagal parodytą kosminio medžio variantą, turi devynis pasaulius, iš kurių žmogui tiesiogiai prieinamas tik vienas. Žinoma, nuo gylio priklauso ir raigo technologija, nes norint mokėti konstruoti pažangius raigus, vien paviršinio transcendencijos vaizdo neužtenka, tad kuo didesnis pažinimo gylis, tuo efektyvesnes priemones technologija leidžia sukurti.
Tačiau Midgardo „substancijos“ gali būti ribotų galimybių ir geresnės technologijos įmanomos tik įsibrovus į svetimus pasaulius, kuriuose galimai kosminės technologijos jau turimos. Ir kuo aukštesnis pasaulis, tuo tos technologijos pažangesnės ir galingesnės. Tačiau kadangi tos substancijos ir civilizacijos yra giliai hipostratoje, jos žmogui nepasiekiamos, ir atskleidimas įmanomas tik išorinio įsikišimo priemonėmis,pavyzdžiui, jeigu į mūsų pasaulį ateitų „dievai“ ir parodytų savo mokslą. Tai, be abejo, mažai tikėtina, nes įsibrovėliams vargu ar kas nors atidavinės savo paslaptis, todėl ši galimybė lieka tik hipotetinė. Tai būtų struktūra [Asgard-RA], kur raigas į svetimą realybę patektų iš žemesnio pasaulio ir leistų žmonėms naudotis jo galimybėmis. Tai daugiausiai priklauso nuo to, kokia šių pasaulių sandarą, kiek jie erdviškai atsikirti ir kokių technologijų principu veikia. Jeigu tai pavyktų, tai reikštų Asgardo ir Midgardo pasaulių susiliejimą, kur žemesnis technologijų priemonėmis pakiltų į aukščiausią lygį ir turėtų gyvybine erdve dalintis su aukštesnio išsivystymo būtybėmis.
Todėl galima sakyti, kad vystymuisi yra dvi galimybės: pirmiausiai išsemti savo pasaulio technologijų visą gylį, o paskui, pasiekus ribą, pereiti į kitus pasaulius, kuriuose jau reikėtų konkuruoti su vietinėmis „civilizacijomis“. Kas yra „ten“ ir „anapus“ žmogus gali bandyti pamatyti grynuoju protu ir technologijomis. Žmogaus grynasis protas priklauso nuo transcendentalinio subjekto kuriamo kontinuumo, kuriame išrandamos loginės aksiomos, laikomos visuotinio galiojimo ir pritaikomos taip pat transcendencijai. Tačiau kadangi šis kontinuumas grindžiamas sumatoriaus logika, kuri toli gražu neprilygsta holoplastinės realybės logikai, ši galimybė mažai tikėtina. Tad, mano manymu, klasikinis grynojo proto kontinuumas, net jeigu jį pavadinsime visuotiniu terminu „būtis“, neduoda daug galimybių pamatyti transcendenciją ir čia reikia daug daugiau sėkmės. Vien paprastas savo transcendentalinės logikos primetimas – nepakankama priemonė. Negana to, klasikinę logiką reikia ne propaguoti kaip vienintelę neklystamą, bet dekonstruoti ir vietoj jos siūlyti daug geresnius variantus, kurie yra daug tikslesni. Mano kuriamoje teorijoje, net jeigu klasikiniu tapatybiniu kontinuumu ir naudojamasi, daroma prielaida, kad kontinuumas anapus sumatoriaus yra daug sudėtingesnis, pavyzdžiui, kaip parodyta devynių pasaulių imitacinėje logikoje, kurioje klasikinis „būties mokslas“ vargu ar įmanomas. Tad, kadangi jį laikau kliūtimi pažangai, manau, kad jis turi būti įveiktas ir pakeistas į ką nors daug kartų pažangesnio.
Viena iš priemonių, kaip jau parodžiau keturioliktame tome, yra tokia: reikia nuo vidinės grynojo proto būsenos pereiti prie išorinės, holoplastinės būsenos, kuri veikia tikrame pasaulyje, ir jeigu čia kas nors pavyksta, tai, kad protas niekada tiesiogiai transcendentinės būties neatskleidžia, dėl to jis netampa netinkama priemone realybės anapus sumatoriaus reprezentavimui. Ji reprezentuojama ne jusliniu, bet loginiu būdu ir jeigu išorinė ir vidinė idėja sutampa, toks reprezentavimas – pakankamas. Tai vadinama absoliučios tiesos būsena, kurioje raigas atitinka išorinės substancijos esmę ir joje gali sukurti naudingu technologinių funkcijų. Taip tiesa perkeliama iš vidinio pasaulio į išorinį ir technologizuojama; o jos kriterijumi tampa ne formos lygio sutapimas, bet sėkmingas veikimas, kuris leidžia tikrovei suteikti norimas būsenas.
Gali kilti klausimas, kam toks „Midgardo“ vystymasis ir brovimasis į svetimus pasaulius reikalingas? Ar toks įžūlumas nesukeltų konflikto ir nebūtų mūsų pasauliui pavojus, nuo kurio apsisaugoti būtų galima liekant tuo, kuo žmogus buvo sukurtas Kūrėjo? Nors yra daug filosofų, kurie žemės technologinius ekstremistus bando perspėti, kad jie žaidžia su ugnimi; žmogaus vidinis potencialas yra daug didesnis, negu jis buvo matomas pačioje pradžioje. Todėl, kiti mano, kad viską, kas yra žmogaus sugebėjimų rėmuose, turi būti paimta, nes tai jam suteikia pats Kūrėjas. Tik pilnai išvystęs savo potencialą, žmogus supras, kokia jo tikra vieta, kuri gali būti daug didesnė, negu galėjo atrodyti. Tie, kas atsisako rizikuoti, niekada neragaus pažangiausios civilizacijos vaisių, kurių siekiama baltojo drakono civilizacijoje. Būti mažesniu negu esi iš tikro, nemanau, kad yra didelė išmintis. Tad nors kas yra tikra didžioji sieva šiuo metu dar pasakyti negaliu, tačiau turiu preliminarių idėjų ir galima iš istorijos imti imitacinius pavyzdžiui, kuriais remiantis galima parodyti kokios galioja logikos, jeigu šie pavyzdžiai būtų artimi tikrovei. Kaip jau sakiau, teorijos vertę geriausiai vertinti pagal praktinius pritaikymus, tad kai jie modelyje bus įvykdyti prasidės tikras filognozijos suklestėjimas.
Filognozijos pradinė mokykla 