Vienas iš filognozijos tikslų yra sutvarkyti šiuo metu pasaulyje tvyrantį informacinį chaosą, atsirandantį dėl darbo pasidalinimo, verčiančio žinių sistemas skaidyti į mažus fragmentus, kuriuos paskui pavertus mokslu, jie pučiasi begaliniu pūtimųsi, kol informacijos sukuriama tiek daug, kad joks žmogus jos nesugeba aprėpti. Tai atsitinka dar ir dėl to, kad informacija atskiriama nuo žmogaus, ir rodoma absoliučioje erdvėje kaip tikrovės aprašymo ir aiškinimo priemonė, nepriklausanti nuo subjekto perspektyvos ir gebėjimų pažinti tikrovę. Visa tai filognozijoje redukuojama į minimalų modelį, kuris susiejamas su žmogaus sandara, parodant kaip jame atsiranda pažinimo informacija ir kokios jos galimybės aiškinti pasaulį. Tada, remiantis šiomis priemonėmis, surandamas optimalus informacijos organizavimo modelis, kuris paimamas iš žmogaus sątvaro sandaros ir panaudojamas naujam mokslinių žinių pateikimui. Kadangi žmogus yra šaltinis ir autorius visų informacijos formų, filognozija apima visą žiniją, parodant tą bazę ir logiką, iš kurios jos atsiranda.

Šioje sistemoje yra dvi pagrindinės modeliavimo priemonės, vadinamos mažąja ir didžiąja sieva, kur pirmoji yra žmogaus sumatoriaus struktūra, o antroji – visa tikrovė esanti anapus sumatoriaus, aprašoma naudojant Feynmano medžio modelį. Tada abi sievas sujungus su Uroboro operatoriumi gaunama sątvaro struktūra, kuri sudaryta iš atveriančios ir atveriamos substancijos, kurioje dalis jo yra sumatai kurie atveria save patį, ir dalis, kuri atveria didžiosios sievos dalį, inkorporuojamą į sąmonę kaip pasaulis. Ši struktūra Urobore yra  gyvatės galva, kuri įsikandusi uodegą, simbolizuojant įstatomą į sąmonę informaciją. Tai pagrindinė žmogaus aprašymo priemonė, kurioje rodoma sątvaro viduje sugeneruota informacija, sudaranti žinojimų visumą, priklausomai nuo to, kokia zona gnostinėje sintezėje aprašoma. Anapusinė ir vidinė didžioji sieva dalinama į daug mažų fragmentų, kurie paskui aprašinėjami atskirai, gaunant daugybę žinojimo segmentų, kurie tampa atskira žinijos sritimi, kuri vystoma nepriklausomai nuo kitų segmentų, tada iškrenta iš visumos konteksto, užtamsindama didžiosios sievos visumą.

Akivaizdu, kad šioje vietoje galimos dvi perspektyvos: mąstyti iš sumatoriaus vidaus, centru laikant žmogų, jo individualią sąmonę, arba mąstyti iš didžiosios sievos visumos, kuri neapribojama sumatoriaus ola ir visus objektus bando pamatyti holoplastinėje visumoje. Tai filognozijoje būtų dievo perspektyva. Tačiau kadangi sąmonė nėra holoplastinė, ši perspektyva tik imitacinė, tad jos tikras išpildymas įmanomas tik tolimoje ateityje, kai sątvaras taps matantis visumą ir galintis tikrovę pamatyti Dievo žvilgsniu. Tačiau pati teorija įmanoma net nepasiekus šio lygio, vien modeliavimo priemonėmis, kuriant formules ir struktūras, aprašančias visuminę ir ribotą informaciją. Šias dvi perspektyvas vadinu juodojo ir baltojo drakono sąmone, kur pradžia yra sątvaras, turintis užtamsintą didžiosios sievos drakoną, o pabaiga – atskleistą. Filognozijoje naudoju modelius, apimančius visas žinijos sistemas, tiek riboto sumavimo, tiek holoplastinio, tačiau galutinis jos tikslas yra baltojo drakono civilizacija, kurioje visa tikrovė atskleista ir žmogus, pavirtęs į dievūną, mato tikrovę šimtu procentų atvertą.

Toliau, sukūrus sątvaro bazinę struktūrą, informacija skaidoma į teorinę sintezę ir techninę sintezę, kuriose atsiranda rišliai ir raigai, kaip kosmologiniai modeliai ir žmonijos kuriama planetinė bei kosminė technosfera. Visos civilizacijos aprašomos kaip rišliai, kurie klasifikuojami į pagrindinius tipus, kurie priklauso nuo žmogaus sątvaro informacinio išsivystymo ir formuoja sąveikos su realybe anapus žmogaus principą. Šios civilizacijos filosofijoje ir moksle yra žinomos, aprašomos civilizacijų istorinės raidos modeliavime ir rodo kokios senosios visuomenės gyveno žemėje ir kaip jos aiškino save ir savo pasaulį, valdantį žmones archajinėse santvarkose. Tradiciškai išskiriamas magijos, mitologijos, religijos, filosofijos ir mokslo rišliai, turintys savo pasaulėvaizdį, visuomenines formas ir supratimo kas yra žmogus šiame ir anapusiniame gyvenime. Tai koks nors išskirtinis santykis tarp mažosios ir didžiosios sievos, kuris gali būti suasmenintas ir nuasmenintas, transcendenciją laikant gyva substancija arba negyva materiją. Vis labiau vystantis informacijai ir civilizacijai pasiekiant aukštesnį išsivystymą, linkstama anapusybę nuasmeninti, ir paversti materijos sankaupa, kurioje plėtojama žmonijos valia, vis labiau  didinant jos galią ir veiklos mastą. Tačiau tai nereiškia, kad anapusinė didžioji sieva neturi kitų gyvybės ekosistemų, kuriose taip pat yra išsivysčiusios civilizacijos, į kurias patenkama išsivadavus iš žmogaus riboto sumatoriaus.

Kuo labiau išsivystęs rišlys, ir kuo daugiau jis žino apie anapusinį ir šiapusinį pasaulį, tuo geresnė būna techninė sintezė, kurioje atsiranda  įvairūs raigai, kurie iš pradžių tik maginiai ir kultūriniai, vėliau ritualiniai įvykiai, iš kurių laikui bėgant išsivysto technologinės manipuliacijos, kurių tikslas valdyti tikrovę praktiniu valdymu, primetant jai naudingas funkcijas. Kuo šis dirbtinis pasaulis labiau išsivysto, tuo didesnį planetos plotą apima, kol galiausiai pavirsta į raigų technosferą, į kurią įstatomas žmonių gyvenimas kaip į antrą gamtą, pakeičiančią santykių prigimtį ir natūralų gyvenimo režimą perdaro į techninį. Ši objektyvioji informacijos išraiška taip pat skirstoma į tipus, kurie vystosi istorijoje kaip skirtingos technologinės epochos, nuo žemo gamtos įvaldymo lygio prie aušto, kuriame raigai jau metafiziniai, sugebantys formuoti giliąsias hipostratas ir iš jų gauti funkcijas žmogaus veiklos mastą padarančias begalinėmis. Tai transporto sistema, energetiniai tinklai, skaičiavimo mašinos, informacijos perdavimo priemonės, informacijos saugojimo laikmenos, kurios vis labiau skverbiasi į žmonių gyvenimus, ir daro žmogų bei civilizaciją nuo jų priklausomą, nes visi santykiai tarp žmonių paremti technologiniu tarpininkavimu. Tad jiems išnykus arba sutrikus griūna visa sistema ir viskas grįžta į natūralų minimalistinį lygmenį.

Tačiau filognozijos sistema skirta ne tik aprašinėti ir analizuoti jau turimą informaciją, bet ir atverti naujus kelius, kuriant tokias žinojimo formas, kurios mąstymą ne uždaro, bet išvaduoja iš informacinio kalėjimo. Tam teoriškai turi būti rodomas pilnas tikrovės gylis, kuriant holoplastinį didžiosios sievos modelį, kad mąstymas nesustotų prie dabartinio žinių lygio, laikant jas galutine forma, net jeigu iki jos trūksta virš penkiasdešimt procentų. Mokslas, savo žinias rodantis kaip galutines, klaidina žmones, ir filognozijos tikslas yra šį propagandinį principą pakeisti į realistinį, aiškiai pasakant koks procentas iš šimto teorijoje apimamas, sumatoriaus vidinio pasaulio nelaikant visa realybe. Nuo to, koks procentas jam priskiriamas sumatorių galima daryti labai giliu arba labai sekliu ir nuo to kaip gylis vertinamas priklauso kaip atrodo pažinimo kuriamos teorijos – jos apima didelę ir nedidelę didžiosios sievos dalį.

Šio metodo tikslas yra ne uždaryti sąmones informaciniuose kalėjimuose, bet atverti kuo daugiau galimybių, kad tikrovė būtų pažįstama tikru pažinimu, o ne tik pučiamas informacinis burbulas, kuris nieko naujo nepasako, o tik kuria progreso iliuziją. Filognozijoje siekiama tikro progreso, kuriam apskaičiuoti naudojamos objektyvios priemonės, parodančios kiek informacinė sintezė pažino didžiosios sievos, kad būtų galima įvertinti ar pažinimas juda pirmyn sėkmingai, ar tik imituoja judėjimą. Tam reikia turėti žmogaus bazinį modelį, žinoti, kas yra informacijos generavimas Uroboro sistemoje ir išanalizavus visų planetoje gyvavusių civilizacijų sistemas, pamatyti, kokios priemonės efektyviausios, kai kosmologija ne tik sukuria kultūrinę sąmonės formą, bet ir sugeba įvaldyti realybę anapus sąmonės. Sąmonės kultūrinė forma negali turėti didelio veiklos masto, nes jis priklauso nuo realių veiklos galimybių. Tad jeigu modelyje tik tikrovės valdymo fantazija, ji niekada nebus išoriškai efektyvi. Todėl veiklos mastas yra kriterijus, parodantis, kiek transcendencija pažinta iš tikro, kuris filognozijoje yra vienas iš pagrindinių.

• baltasis drakonas