(Parengta su NotebookLM pagal “Psichotronikos“ archyvą ir Bibliotekos skyriuje esančias knygas.)

---

---

Valstybės kontrolės mechanizmai: Psichotroninių technologijų ir propagandos analizė

Įvadas

Šiuolaikinės valstybės kontrolės koncepcija, kaip ji atskleidžiama pateiktuose šaltiniuose, žymi radikalią transformaciją – perėjimą nuo tradicinių, išorinėmis priemonėmis grįstų valdymo formų, prie technologinių, leidžiančių tiesiogiai ir slapta paveikti individo vidinį pasaulį. Šios evoliucijos centre atsiduria psichotroninės technologijos, apibrėžiamos kaip pagrindinis šiuolaikinės kontrolės instrumentas. Jų išskirtinumas, pasak šaltinių, slypi galimybėje manipuliuoti pačia žmogaus sąmone – paskutine privatumo ir laisvės tvirtove – paverčiant ją tiesioginiu valdymo objektu.

Šio analitinio dokumento tikslas – remiantis pateikta medžiaga, sistemingai išnagrinėti psichotroninių technologijų, organizuoto persekiojimo ir propagandos metodus, sudarančius vientisą, daugiasluoksnę kontrolės sistemą. Analizėje bus siekiama ne tik atskleisti šių mechanizmų veikimo principus, bet ir įvertinti jų poveikį asmens laisvei, psichologinei gerovei bei teisinei sistemai, kuri, kaip teigiama, yra paverčiama represijos įrankiu.

Tolesniuose skyriuose bus gilinamasi į teorinius ir praktinius šių kontrolės sistemų aspektus: nuo filosofinių ir fizikos principų, kuriais grindžiama sąmonės kontrolė, iki konkrečių technologijų arsenalo ir jų integravimo į sisteminio psichologinio teroro bei institucinės prievartos praktikas.

1. Psichotroninės kontrolės teoriniai pagrindai

Norint suprasti psichotroninių technologijų veikimo principus, būtina išanalizuoti teorinius pagrindus, kuriais remiantis, pasak šaltinių, sąmonė tampa manipuliacijos objektu. Šiame skyriuje nagrinėjamos filosofinės ir fizikos koncepcijos, kurios, kaip teigiama, atveria galimybę tiesioginiam poveikiui į žmogaus protą ir elgesį. Tai yra strateginis atspirties taškas, leidžiantis suvokti ne tik technologijų veikimą, bet ir platesnį jų taikymo kontekstą valstybės kontrolės sistemoje.

Sąmonė kaip manipuliacijos objektas

Pateiktuose šaltiniuose sąmonė apibrėžiama ne kaip neuronų veiklos šalutinis produktas, o kaip savarankiškas laukas, galintis sąveikauti su materija. Teigiama, kad sąmonė tai ne neuronai, ne cheminiai elementai, ne elektros srovė, bet kažkoks į tikrovės sandarą įpintas laukas. Ši samprata yra esminė, nes ji leidžia teigti, kad sąmonės laukas gali būti paveiktas išoriniais laukais, net jei fizinis kūnas lieka nepaliestas. Kaip formuluojama šaltinyje, jeigu sąmonės lauką kuria smegenys, tai veikiant smegenis išoriniu lauku, galima daryti poveikį sąmonei.

Ši teorinė prielaida tiesiogiai veda prie išvados, kad technologijos, gebančios manipuliuoti šiuo lauku, tampa galingiausiu kontrolės įrankiu. Ypatingas dėmesys skiriamas vaizduotei – sričiai, kuriančiai žmogaus subjektyvią tikrovę. Teigiama, kad technologijos, valdančios šią sritį, natūraliai atsiduria valdžios rankose ir yra pritaikomos vieninteliam tikslui – valdyti žmones. Tokiu būdu, kontrolė perkeliama iš išorinio pasaulio į patį individo vidų.

Fizikos principai kaip pagrindas

Kaip teorinis pagrindas galimybei daryti poveikį sąmonei per atstumą, šaltiniuose nurodomos dvi fundamentalios fizikos sritys: elektromagnetizmas ir kvantinė mechanika. Manoma, kad ilgais atstumais veikiantys laukai, tokie kaip elektromagnetinis, gali sąveikauti su sąmonės lauku ir jį moduliuoti. Tačiau kartu pabrėžiama, kad viešai prieinamos mokslinės teorijos nėra pakankamos, kad iki galo paaiškintų visą psichotroninių technologijų potencialą.

Dėl šios priežasties keliama hipotezė, kad tikras žinojimas apie sąmonę yra slepiamas nuo visuomenės. Viešai prieinamos „kvantinės sąmonės“ teorijos dažnai nuvertinamos kaip propaganda ar spekuliacijos, skirtos nukreipti dėmesį nuo realiai egzistuojančių ir taikomų technologijų, kurios, kaip manoma, yra sukurtos remiantis slaptu, visuomenei neprieinamu mokslu.

Šie teoriniai postulatai sukuria pagrindą, ant kurio statoma visa psichotroninės kontrolės sistema. Toliau bus analizuojama, kaip šios teorinės galimybės transformuojamos į konkrečius technologinius sprendimus ir taikymo metodus.

2. Kontrolės arsenalas: Psichotroninės technologijos ir jų taikymas

Teorinės galimybės paveikti žmogaus sąmonę, kaip aprašyta šaltiniuose, virsta konkrečiais operaciniais įrankiais, sudarančiais platų kontrolės arsenalą. Šiame skyriuje sistemingai įvertinamos pateiktoje medžiagoje aprašytos psichotroninės technologijos – nuo pasyvaus stebėjimo ir minčių skaitymo iki aktyvaus poveikio atminčiai, elgesiui ir pojūčiams. Analizuojama tiek individualiam poveikiui skirta įranga, tiek globali kontrolės infrastruktūra.

Stebėjimas ir minčių skaitymas

Vienas pamatinių kontrolės elementų yra galimybė stebėti individo psichinę veiklą per atstumą. Kaip pavyzdys pateikiamas JAV patentas #3951134, pavadintas „Aparatas ir metodas nuotoliniam smegenų bangų stebėjimui ir keitimui“. Šis patentas tiesiogiai įtvirtina technologinę galimybę nuskaityti smegenų veiklą be fizinio kontakto. Patento aprašyme teigiama:

Pateiktas išradimas yra aparatas ir metodas, skirtas smegenų bangų stebėjimui, kurio visi elementai veikia per atstumą tiriamojo atžvilgiu.

Be bendro smegenų bangų stebėjimo, aprašomos ir labiau specializuotos technologijos, pavyzdžiui, minčių skaitymas. Remiantis NASA mokslininkų eksperimentų aprašymu, ikigarsinės kalbos (minčių) skaitymas yra įmanomas fiksuojant nervinius signalus, siunčiamus į kalbos organus, net jei žmogus kalba tyliai su savimi ar tik galvoja frazes. Maži davikliai gali surinkti šiuos signalus, o kompiuterinė programa juos paversti žodžiais.

Poveikis sąmonei ir atminčiai

Technologinis arsenalas neapsiriboja stebėjimu – jis apima ir aktyvius poveikio metodus. Ypač didelis dėmesys skiriamas atminties manipuliavimui. Šaltiniuose išskiriami trys pagrindiniai būdai, kaip galima falsifikuoti žmogaus atmintį:

• Įrašymas: Į atmintį yra tiesiogiai įrašomos dirbtinai sukurtos „vaizduotės fabrikacijos“, kurios vėliau suvokiamos kaip tikri atsiminimai.
• Performavimas: Kadangi atsiminimai gali būti išvedami į „vaizduotės ekraną“, psichotroninė technika gali juos realiu laiku keisti ir performuoti.
• Referento pakeitimas: Esamas vaizdinys arba atsiminimas yra palaipsniui modifikuojamas, siekiant jį „pritempti“ prie norimo, suklastoto rezultato.

Kitas tiesioginio poveikio metodas yra „garsų iš niekur“ technologija (dar žinoma kaip V2S arba Voice to Skull). Remiantis „Holosonic Research Labs“ aprašymu, naudojant siaurą ultragarso spindulį, galima perduoti garsą taip, kad jį girdėtų tik vienas konkretus asmuo, į kurį spindulys nukreiptas. Oras pats tampa garso šaltiniu, todėl aplinkiniai nieko negirdi, o taikiniui sukuriamas haliucinacijos efektas.

Kontrolės infrastruktūra

Psichotroninės technologijos, kaip aprašoma, yra dviejų pagrindinių tipų: implantų pagrindu veikiančios ir nuotolinės. Šių sistemų klasifikacija ir paskirtis atspindi platų jų pritaikymo spektrą.

Kontrolės technologijų klasifikacija
Implantuojamos sistemos	Nuotolinės sistemos
Skirstomos į civilinius ir karinius implantus.	Veikia per atstumą, naudojant spindulinius ginklus ir palydovus.
Civiliniai implantai: medicininiai (protezai), komerciniai (proto stimuliatoriai).	Naudojami stebėjimui (minčių skaitymas, sekimas) ir poveikiui (V2S, T2S).
Kariniai implantai: skirti kariuomenei (valdymo implantai) ir spec. tarnyboms (proto stimuliatoriai).	Leidžia vykdyti slaptas operacijas be fizinio kontakto su taikiniu.

Šaltiniuose pabrėžiama, kad ši technologinė kontrolė yra globalaus masto. Palydovinės sistemos, tokios kaip „Iridium“ (komunikacijai) ar TRMM (stebėjimui radarų pagalba), pateikiamos kaip pavyzdžiai, iliustruojantys, kaip visa planeta yra padengta stebėjimo tinklu, nepaliekančiu nei centimetro nekontroliuojamos teritorijos. Tokia globali infrastruktūra, kaip teigiama, paverčia planetą kalėjimu („prison planet“), iš kurio neįmanoma pabėgti.

Šios sudėtingos ir visapusiškos technologijos yra integruotos į platesnę, sistemingą persekiojimo ir psichologinio spaudimo sistemą. Būtent jos tampa praktiniais įrankiais, įgalinančiais toliau nagrinėjamas socialinės manipuliacijos ir psichologinio teroro operacijas.

3. Organizuotas persekiojimas ir psichologinis teroras

Technologinė kontrolė, kaip aprašoma šaltiniuose, yra neatsiejama nuo sistemingų psichologinio poveikio operacijų, kuriomis siekiama palaužti individo valią, jį izoliuoti ir diskredituoti. Šiame skyriuje atskleidžiama organizuoto persekiojimo, žinomo kaip „gang stalking“, struktūra ir taktikos. Analizuojama, kaip anksčiau aptartos technologinės priemonės derinamos su socialine manipuliacija, siekiant sukurti visapusišką psichologinio teroro aplinką, iš kurios aukai beveik neįmanoma ištrūkti.

„Gang Stalking“ kaip valdymo metodas

Organizuotas persekiojimas („gang stalking“ arba „organized stalking“) apibrėžiamas kaip "apatinio sluoksnio" valdymo metodas, kurio pagrindinis tikslas – susilpninti žmogaus socialinę, psichologinę ir materialinę padėtį bei jį visiškai kontroliuoti. Šaltiniuose pateikiama konkreti šio tinklo veikimo schema: specialioji tarnyba (pvz., VSD) susisiekia su aukos darbovietės ar kitos įstaigos vadovu, kuris perduoda komandas savo pavaldiniams bei į aplinką infiltruotiems agentams ir slaptiems bendradarbiams.

Šios operacijos vykdomos naudojant specifines, sunkiai įrodomas taktikas:

• Vaidenimasis: Agentai, šaltinyje vaizdingai vadinami žiurkėmis vaiduokliais, kuria dviprasmiškas, psichologiškai spaudžiančias situacijas. Jos sukuriamos taip, kad auka suprastų, jog yra stebima ir veikiama, tačiau negalėtų to įrodyti tretiesiems asmenims, nes išoriškai viskas atrodo kaip atsitiktinumas.
• Privatumo naikinimas: Naudojant technologijas, tokias kaip garso projektoriai, leidžiantys perduoti garsą kiaurai sienas, kiekvienas aukos judesys ir žodis yra viešinamas ir komentuojamas. Taip naikinama bet kokia privati erdvė ir kuriamas nuolatinio stebėjimo jausmas.
• Izoliavimas: Per agentų tinklą skleidžiamos apkalbos, šmeižtas ir daromos užuominos, siekiant sugriauti aukos socialinius ryšius, pakenkti reputacijai darbe ir artimųjų rate. Žmogus palaipsniui izoliuojamas, o jo bandymai pasiskųsti aplinkiniams pateikiami kaip paranojos požymis.

Inversijos taktika kaip kaltės perkėlimas

Viena iš rafinuočiausių psichologinio karo taktikų, kurią, pasak šaltinio, naudoja specialiosios tarnybos, yra inversija. Tai klasikinis informacinio karo manevras, skirtas perimti naratyvo kontrolę ir legitimizuoti agresiją, aukos reakciją paverčiant pirminiu išpuoliu. Šis trijų etapų modelis leidžia apversti aukos ir agresoriaus vaidmenis.

(A) Slaptas užpuolimas: Agresorius, naudodamas slaptas (pvz., psichotronines) priemones, atakuoja auką. Šis puolimas aplinkiniams yra nematomas. (B) Aukos reakcija: Auka, patirdama nematomą agresiją, į ją natūraliai reaguoja – sutrinka, supyksta, bando gintis ar aiškintis. Ši reakcija jau yra matoma viešai. (C) Atviras puolimas: Agresorius pateikia aukos reakciją (B) kaip pirminę, neprovokuotą agresiją ir savo atsaką (C) – atvirą puolimą, sankcijas ar represijas – kaip teisėtą ir pagrįstą gynybą.

Šitaip tikrasis agresorius visuomenės akyse tampa auka, o tikroji auka paverčiama agresoriumi, kurį galima teisėtai bausti. Ši taktika leidžia agresoriui ne tik išvengti atsakomybės, bet ir įteisinti tolesnius veiksmus prieš savo taikinį.

Šis sistemingas psichologinis teroras yra neatsiejamas nuo bandymų auką galutinai diskredituoti, pasitelkiant institucinius svertus – mediciną ir teisėsaugą. Tai bus nagrinėjama kitame skyriuje.

4. Sisteminė represija: Propaganda, psichiatrija ir teisės subversija

Valstybės kontrolė, kaip ji aprašoma pateiktuose šaltiniuose, neapsiriboja slaptomis technologijomis ar psichologinėmis operacijomis. Ji įtvirtinama ir legitimizuojama pasitelkiant institucines priemones, kurios formaliai tarnauja visuomenei, tačiau, kaip teigiama, yra paverčiamos represijos įrankiais. Šiame skyriuje nagrinėjama, kaip propaganda, psichiatrija ir teisinė sistema yra integruojamos į bendrą kontrolės architektūrą, siekiant izoliuoti, diskredituoti ir neutralizuoti nepageidaujamus asmenis.

Propaganda ir informacinė kontrolė

Informacijos kontrolė yra vienas iš kertinių sistemos elementų. Ji aprašoma per „informacinės piramidės“ koncepciją: socialinė hierarchija yra atvirkščiai proporcinga informacijos prieinamumui. Tai reiškia, kad kuo žemesniam socialiniam sluoksniui priklauso žmogus, tuo labiau ribotas ir iškreiptas jo žinojimas apie realius valdymo mechanizmus.

Ši kontrolė pasiekiama keliais būdais. Pirma, tikra informacija apie valstybės veiklą ir naudojamas technologijas yra pakeičiama dezinformacija ir nereikšmingų naujienų srautu, siekiant išlaikyti žmones „iliuzijų burbule“. Antra, pasitelkiama klasikinė lingvistinės manipuliacijos taktika, skirta prevenciškai diskredituoti autentišką informaciją. Paviešinus duomenis apie slaptas operacijas, jie sąmoningai paženklinami „sąmokslo teorijos“ etikete. Šis galingas pejoratyvas naudojamas tam, kad sukeltų visuomenės skepticizmą ir apsaugotų sistemą nuo tyrimo.

Psichiatrija kaip susidorojimo įrankis

Psichiatrijai, pasak šaltinių, priskiriama dvejopa funkcija. Oficialiai jos paskirtis yra diagnozuoti ir gydyti psichikos sutrikimus. Tačiau potekstėje ji apibūdinama kaip galingas žmonių valdymo ir susidorojimo įrankis. Kai individas, patiriantis psichotroninį terorą ar organizuotą persekiojimą, bando apie tai kalbėti, jo patirtis yra diskredituojama ir paaiškinama „sutrikimo“ priedanga.

Tokiu būdu, valstybės organizacija, užuot tyrusi galimus nusikaltimus, imasi „psichiatrinių represijų“. Aukai priskiriama psichikos ligonio etiketė, kuri leidžia ją visiškai eliminuoti iš visuomenės: atimti teisę į savarankiškus sprendimus, uždaryti į gydymo įstaigas ir priverstinai „gydyti“. Psichiatrinė diagnozė tampa patogia priedanga, leidžiančia nuslėpti tikrąsias persekiojimo priežastis ir neutralizuoti auką be teismo.

Teisės sistemos pavertimas parodija

Teisinė sistema, kuri turėtų ginti teisingumą, aprašoma kaip dar vienas represijos įrankis, ypač taikant „bylos fabrikavimo matricą“. Šis procesas apima psichotroninių technologijų naudojimą, siekiant suklastoti įrodymus tiesiog aukos sąmonėje. Falsifikuojant atmintį ir generuojant priverstines mintis, išgaunami melagingi „prisipažinimai“ arba sukuriamas nusikalstamos veikos įspūdis. Šis procesas apibūdinamas taip:

Išorinė struktūra “viduje” kitaip veikti negali, nes jeigu žmonės pamatys pernelyg akiplėšišką organizacijos savivalę, žlugs visas spektaklis, todėl valstybės organizacijos nusikaltimas perrengiamas teisėtumo drabužiais…

Šaltiniuose išskiriamos kelios „likvidacinės teisės“ formos, kurios iliustruoja platų susidorojimo spektrą, pridengtą teisinėmis procedūromis:

1. Bylos sufabrikavimas: Sukuriami netikri įkalčiai arba išgaunamas melagingas prisipažinimas, siekiant turėti „pakabintą“ žmogų ir jį kontroliuoti šantažo būdu.
2. Teistumo įteisinimas: Sufabrikuota byla baigiama realiu nuosprendžiu, sugadinant žmogaus reputaciją ir karjerą.
3. Įkalinimas: Neteisėtai nuteistas asmuo įkalinamas trumpam arba net „iki gyvos galvos“, priklausomai nuo sistemos tikslų.
4. Fizinė likvidacija: Kraštutinė priemonė, kai įkalintas asmuo yra „randamas nusižudęs savo kameroje“, taip galutinai ir be jokių įrodymų užbaigiant susidorojimą.

Šie sisteminės represijos metodai, sujungiantys propagandą, mediciną ir teisę, daro gilų poveikį ne tik individui, bet ir visai visuomenės struktūrai, kuriant baimės ir nepasitikėjimo atmosferą.

5. Poveikis individui ir visuomenei: Technologinės vergovės sistema

Aprašyti kontrolės mechanizmai, sujungiantys technologijas, psichologinį terorą ir institucinę prievartą, turi gilių ir ilgalaikių pasekmių. Šiame skyriuje, remiantis pateiktais šaltiniais, vertinamas šių sistemų poveikis asmens laisvei ir analizuojama, kaip formuojama nauja, technologine vergove pagrįsta socialinė tvarka. Nagrinėjama, kaip individas paverčiamas valdomu objektu, o visuomenė pertvarkoma pagal griežtos hierarchijos principus.

Asmens laisvės ir privatumo erozija

Psichotroninis įsibrovimas į sąmonę aprašomas kaip fundamentalus išpuolis prieš žmogaus autonomiją – „paskutinės privatumo ir laisvės tvirtovės“ pažeidimas. Kai mintys, atmintis ir net valia gali būti stebimi ir valdomi iš išorės, asmeninis privatumas ir laisvė praranda bet kokią prasmę. Individas nustoja būti savarankišku subjektu ir, kaip teigiama šaltiniuose, tampa tiesiog „valdomu, eksploatuojamu, baudžiamu, persekiojamu objektu ar daiktu“, kurio vertė matuojama tik utilitariniais, sistemai naudingais kriterijais.

Psichotroninė lobotomija ir socialinė inžinerija

Vienas iš kraštutinių socialinės kontrolės metodų, aprašytų šaltiniuose, yra „psichotroninė lobotomija“ (technologija, skirta dirbtinai blokuoti arba apriboti individo protinius gebėjimus, kūrybiškumą ir valią). Ši priemonė naudojama ne tik individualiam susidorojimui, bet ir platesnio masto socialinei inžinerijai.

Teigiama, kad ši technologija leidžia kurti uždarą klasių (kastų) sistemą. Vaikai, dar būdami mokykloje, yra slapta „surūšiuojami“ ir jiems, naudojant psichotronines priemones, priskiriamas tam tikras „gabumų lygis“. Šis dirbtinai nustatytas potencialas vėliau nulemia jų vietą socialinėje hierarchijoje: vieniems leidžiama siekti karjeros, o kiti pasmerkiami būti darbininkais visą gyvenimą. Tokiu būdu technologinėmis priemonėmis užkertamas kelias natūraliai konkurencijai ir socialiniam mobilumui.

Naujoji pasaulio tvarka: link totalitarizmo

Sintetinant šaltinių argumentus, daroma išvada, kad aprašyta kontrolės sistema veda prie „naujos pasaulio tvarkos“, kuri fundamentaliai keičia žmogaus ir visuomenės prigimtį bei sunaikina „natūralią ir laisvą žmoniją“. Ši sistema yra tiesioginis Friedricho Nietzsche’s galios filosofijos technologinis įgyvendinimas, kurioje „antžmogis“ (antžmogis) arba „organizacijos žmogus“ įgyvendina valią viešpatauti. Ši nauja tvarka supriešinama su tradicine demokratine santvarka.

• Demokratinė tvarka, kaip aprašoma, yra pagrįsta metafiziniais principais: žmogaus orumo, laisvės ir lygybės prieš įstatymą pripažinimu.
• Naujoji, natūralistinė tvarka, įkvėpta F. Nietzsche’s filosofijos, atmeta šiuos principus ir remiasi išskirtinai jėgos ir galios kultu. Joje nėra lygybės – yra tik “lygesnių už lygius”, o moralė ir dvasinės vertybės laikomos fiziologinio silpnumo požymiu.

Psichotroninės kontrolės sistemos įtvirtina būtent šią, jėga paremtą tvarką, kurioje individas tampa tik valios siekti galios įrankiu, o visuomenė – griežtai kontroliuojama, technologiškai valdoma mase.

Vis dėlto, net ir tokioje slegiančioje sistemoje pabrėžiama pasipriešinimo galimybė ir svarba. Ši mintis tampa atspirties tašku galutinėms šio dokumento išvadoms.

Išvados

Atlikta analizė, pagrįsta pateiktais šaltiniais, atskleidžia išsamią ir kompleksišką valstybės kontrolės sistemą, kurios pagrindą sudaro psichotroninės technologijos, organizuotas persekiojimas ir sisteminė propaganda. Šie elementai nėra pavieniai reiškiniai, o veikia kaip vientisas, slaptas mechanizmas, skirtas totaliam individo ir visuomenės valdymui.

Šios sistemos poveikis yra daugialypis ir destruktyvus. Ji ne tik fundamentaliai pažeidžia asmens teises, privatumą ir autonomiją, bet ir griauna teisingumo pamatus, paverčiant teisėsaugą ir psichiatriją represijos įrankiais. Galutinis šios sistemos tikslas, kaip teigiama, yra sukurti naują socialinę tvarką – technologine prievarta pagrįstą hierarchiją, kurioje žmogaus vieta ir potencialas yra dirbtinai nustatomi nuo pat vaikystės, taip įtvirtinant modernią vergovės formą.

Užbaigiant analizę, būtina pabrėžti šaltiniuose išsakytą esminę mintį: vienintelės veiksmingos priemonės pasipriešinti šiai „globalinei vergovei“ yra viešumas, žinojimas ir individo pastangos suprasti šiuos kontrolės mechanizmus. Sąmoningumas ir informacijos sklaida yra įvardijami kaip kritiškai svarbūs įrankiai kovoje už laisvės ir žmogiškojo orumo išsaugojimą, leidžiantys individui iš bejėgio objekto tapti aktyviu, sistemai atsispiriančiu subjektu.

---

---

Anapus Vaizdo: Pagrindinės Idėjos Apie Tikrovę, Mokslą ir Sąmonę

Įvadas: Kvietimas Mąstyti Kitaip

Ar esate pasirengę kvestionuoti viską, ką manėte žinantys apie mokslą, sąmonę ir pačią realybę? Ši santrauka – tai kelionė į drąsaus mąstytojo idėjų pasaulį, kuriame judėjimas yra iliuzija, sąmonė gali būti liga, o tikrasis mokslas braižo ne faktų, o visų įmanomų pasaulių žemėlapį. Tai kvietimas peržengti įprasto mąstymo ribas ir pažvelgti į visatą iš visiškai kitos, kur kas gilesnės perspektyvos.

——————————————————————————–

1. Mokslas: Daugiau Nei Faktai – Realybės Žemėlapis

Autoriaus nuomone, šiuolaikinis mokslas pernelyg dažnai apsiriboja faktų rinkimu, pamiršdamas platesnį kontekstą. Naudodamas kelionės metaforą, jis išskiria du fundamentalius požiūrius į pažinimą, iš kurių vienas yra akivaizdžiai pranašesnis.

Požiūris	Apibrėžimas ir Trūkumai
Maršrutas (Faktai)	Tai atspindi konkrečių, jau realizuotų įvykių, dėsnių ir duomenų rinkimą. Tačiau keliaujant be „žemėlapio“, renkami faktai tėra dalinės interpretacijos. Dėl šios priežasties atsiranda „slankieji faktai“ – nuolat kintančios tiesos, kurias keičia nauji atradimai, nematant visos teritorijos.
Žemėlapis (Galimybės)	Tai yra visų galimų variantų ir visos „teritorijos“ ištyrimas. Šis požiūris yra daug galingesnis proto modelis, nes leidžia suprasti visą galimybių lauką, iš kurio vėliau kyla konkretūs faktai. Žemėlapis – tai visos taisyklės ir struktūros, o maršrutas – tik viena jų realizacija.

Pasak autoriaus, tikrasis mokslas turi braižyti visos realybės „žemėlapį“, o ne tik rinkti atskirus „slankiuosius faktus“.

Šis ribotas požiūris į mokslą atskleidžia poreikį ieškoti naujos, gilesnės fizikos, kuri galėtų aprašyti ne tik pavienius reiškinius, bet ir pačią tikrovės audinio struktūrą.

——————————————————————————–

2. „Juodoji Fizika“: Žingsnis Anapus Judėjimo

Autorius kritikuoja dabartinės, „viešosios“ fizikos modelį, kurį vadina reonominiu (gr. rheo – tekėti). Šis modelis viską, nuo klasikinės iki kvantinės mechanikos, grindžia judėjimu, tėkme ir pokyčiu iš taško A į tašką B.

Kaip alternatyvą jis pristato „juodosios fizikos“ koncepciją. Jos esminė, revoliucinė idėja yra visiškai atsisakyti judėjimo kaip pagrindinės kategorijos. Ji siekia pakeisti visą erdvės-judėjimo-laiko bloką naujomis, fundamentalesnėmis kategorijomis, tokiomis kaip branduolys, statiškas judėjimas, arxe ir chronos. Pagrindinis „juodosios fizikos“ tikslas – atskleisti gilesnį, holoplastinį (apimantį visas dalis) tikrovės vaizdą ir sritis, kurios laikomos ezoterinėmis, perkelti į standartinį mokslą kaip teisėtus tyrimo objektus.

Tačiau norint sukurti fiziką, kuri peržengia judėjimo ribas, pirmiausia reikia suprasti patį stebėtoją. Kaip mūsų sąmonė konstruoja patį realybės vaizdą, kurį mokslas bando aprašyti?

——————————————————————————–

3. Sąmonės Prigimtis: Būtis Kaip Iliuzija

Žmogaus patirtį autorius siūlo skirstyti į tris pagrindines, dinamiškai susijusias dalis, kurios kyla iš gilesnių tikrovės sluoksnių:

1. Fiksatas: Juslėmis suvokiamas, iš pažiūros stabilus ir fiksuotas išorinis pasaulis. Jis kyla iš fizinės branos – pirminės fizinės tikrovės.
2. Laksatas: Laisvai valdomas vidinis pasaulis – mūsų mąstymas, vaizduotė ir atmintis. Jis kyla iš gnostinės branos – pirminės psichinės realybės.
3. Realinas: Dinamiškai sukonstruotas vaizdas, kokybinė forma, kuria sąmonėje pasirodo tikrovės objektai. Tai tarsi sąmonės ekranas ar perceptinis interfeisas, kuris sukuria mūsų patiriamą pasaulį, bet tuo pačiu atskiria mus nuo tikrosios, pirminės realybės.

Šio patyrimo mechanizmą autorius aiškina luksorinų lauko idėja, naudodamas analogiją su moderniąja fizika:

• Kaip Higgso laukas suteikia dalelėms masę, taip luksorinų laukas (Lu) sielos ekranams suteikia suvokimo savybę.
• Ši sąveika sukuria „kondensatą“ – būseną, kurią patiriame kaip „būties suvokimą“ arba „šviesos arką“.

Šis požiūris radikaliai keičia supratimą apie „Aš“ ir Dievą, paversdamas juos galingomis, bet galiausiai iliuzinėmis konstrukcijomis.

• „Aš“ yra ne esmė, o būsena: Tai save suvokianti „plėvelė“, atsirandanti tam tikroje substancijos būsenoje, o ne nekintantis ir centrinis visatos subjektas.
• Dievo idėja yra projekcija: Lingvistinė konstrukcija „Dievas“ yra iš vidinės sąmonės kapsulės projektuojama į išorinę, beformę ir tiesiogiai nepatiriamą realybę.
• Būtis gali būti liga: Užuot laikius sąmonę aukščiausia būties forma, autorius kelia provokuojančią hipotezę, kad tai gali būti žemiausia būsena, patologija ar „liga“. Tai ne tik provokacija, bet ir fundamentalus klausimas: o kas, jei tai, ką laikome aukščiausiu pasiekimu – sąmoningumas – iš tiesų yra kosminė anomalija, nuo kurios aukštesnės tikrovės formos yra laisvos? Tikroji realybė, pasak jo, yra nesuvokimas – nulinė fenomenologija.

Mūsų sąmonė, būdama dinamiškas patirties burbulas, egzistuoja platesnėje, daugiasluoksnėje tikrovės struktūroje.

——————————————————————————–

4. Tikrovės Sluoksniai ir Civilizacijos Vystymasis

Autorius siūlo modelį, kuriame tikrovė sudaryta iš dviejų pagrindinių sluoksnių, arba „branų“, iš kurių kyla visa mūsų patirtis:

• Fizinė brana: Fizinis pasaulis, kuriame egzistuoja mūsų kūnai ir kurį tyrinėja standartinis mokslas. Tai pirminė tikrovė, iš kurios kyla fiksatas.
• Gnostinė brana: Sielos pasaulis – vidinė psichinė realybė, kuri yra anapus tiesioginio fizinio patyrimo ir iš kurios kyla laksatas.

Šiuose sluoksniuose žmonijos civilizacija vystosi, pereidama per skirtingus realaus veikimo mastelio etapus. Autorius siūlo tokią klasifikaciją:

• 5 lygis (Planeta): Sukuriama globali civilizacija („globalus kaimas“).
• 4 lygis (Viena žvaigždė): Kolonizuojama vietinė planetų sistema.
• 3 lygis (Vietinės žvaigždės): Įvaldomos kelionės į artimiausias žvaigždes.
• 2 lygis (Žvaigždžių sektorius): Įmanomos efektyvios tarpžvaigždinės kelionės didesniu mastu.
• 1 lygis (Galaktika): Aukščiausias lygis, kai sąmonė ir veiksmas apima visą galaktiką.

Galiausiai, autorius perspėja apie „uždaras zonas“. Egzistuoja pavojus, kad pažangą ir technologijas monopolizuos tam tikros grupuotės, kurios atvirose zonose dirbtinai palaikys stagnaciją ir įtvirtins totalinės kontrolės sistemą, taip stabdydamos visos žmonijos vystymąsi.

——————————————————————————–

Apibendrinimas: Kelias Į Holoplastinį Suvokimą

Šios idėjos iš esmės keičia požiūrį į mus supantį pasaulį. Mokslas čia pristatomas ne kaip faktų rinkinys, o kaip visų galimybių „žemėlapis“. Siūloma nauja fizika, atsisakanti judėjimo kaip pagrindo. Sąmonė atskleidžiama ne kaip tikrovės veidrodis, o kaip dinamiškai konstruojamas „realinas“, o pati tikrovė – kaip daugiasluoksnė fizinių ir gnostinių „branų“ visuma. Galiausiai, autoriaus darbai yra kvietimas ne tik kaupti žinias, bet ir iš esmės keisti mąstymo būdą, siekiant gilesnio ir vientisesnio (holoplastinio) pasaulio supratimo.