Pagrindinė filognozijos struktūra rodo, kad realybė gali būti žiūrima iš dviejų pagrindinių perspektyvų, vadinamų mažąja ir didžiąja sieva. Žinoma, bendrasis fundamentas yra išorinė perspektyva, kuri, žiūrint iš mažosios sievos olos vidaus, atrodo kaip metafizinė išorė, tačiau savo drakono akyje ją galima naudoti kaip simuliuojamą pagrindinį žiūros tašką. Kiek tai įmanoma priklauso nuo proto išsivystymo ir vaizduotės galimybių, nes, nesant šia dieviška akimi, suvokti, kas yra tas anapusinis pasaulis – beveik neįmanoma. Nepaisant to, taip mąstyti galima pabandyti sukuriant vaizdinį, kuriame į žmogų ir jo pasaulį žiūrima iš anapus olos, regint koks ribotas ir siauras jo pasaulis. Daug paprasčiau naudoti natūralų žiūros sugebėjimą, kuriame žmogus yra tuo, kuo jis yra, nebandant įsikūnyti į absoliuto padėtį, suvokiamo kaip nepasiekiama anapusinė realybė, savo viduje ieškant galimybių, kaip jį atverti ir parodyti savo mažojoje sievoje. Taip mąstant žmogus sutampa su visu madrigalo dėmenų kompleksu, formuojamu priklausomai nuo žmogaus gyvenimo trajektorijos, kurioje jis sukuria savo informacinę dalį, esančią jo asmenine, tapatybine struktūra. Žmogus gali gyventi apsiribodamas šiuo pasauliu, arba siekdamas gelmės paslapčių atskleidimo, kuris tampa jo gyvenimo tikslu. Tai, kas atsiskleidžia yra tik nedidelė žmogaus gyvenimo dalis, ir kiekvienas nori suprasti viską, kad sužinotų, kokia jo veiklos pasaulyje prasmė ir kam visa tai skirta.
Taip pat ir atsakymo į klausimą, kas yra „dievo bažnyčia“ galima ieškoti iš šių dviejų perspektyvų, tai yra absoliučios ir žmogiškos. Didžiąją sievą galima taip pat vadinti ir dieviška sieva, nes ji yra transcendentinis anapus, ant kurio rymo visa žmogui viduje atsiverianti visata, kurioje žmogaus ola – tik mikroskopinis burbulas, kuriantis mikroskopinę žmogaus perspektyvą, ant kurios statyti visą visatą atrodo absurdas: žmogus ir visata – nepalyginami dydžiai. Nepaisant to, susivieniję į gigantišką kolektyvą žmonės tampa tikra galia, kuri bent jau vienos planetos masteliuose pasijaučia tikrais valdovais ir realybės šeimininkais. Kol žmonijos veiklos mastas vietinis, jie atrodo įspūdingi, tačiau pažiūrėjus iš kosmoso konteksto, tai apgailėtinai mažas materijos lopinėlis, kuris peržengiamas daugiausiai tik vaizduotėje ir fantastinėje kūryboje. Imant fenomenologinį sluoksnį, absoliuto perspektyva galėtų begalinės visatos žiūros taškas, išeinantis anapus vietinio galaktikos spiečiaus, kurį žmogus pasiekia tik vaizduotėje ir gali į save pažiūrėti iš išorės, fenomenologiniu būdu. Toks žiūrėjimas rodytų materijos ir eterio vandenyną, kur pagrindinė problema – milžiniški atstumai, kuriems įveikti reikėtų fantastinių greičių ir dar daugiau energijos, o tai žmonijai nepasiekiama jokiose mokslo teorijose. Į atvertį įtraukus ir gelmę, pamatytume kas iš tikro yra šis vandenynas su milžiniškais, kosminiais materijos salynais ir archipelagais, kuriuose žmogaus galimybių ribos apsiriboja tik viena sala ir jos aplinka. Didesni toliai atsiveria tik stebėjimui, kuris priklauso nuo šviesos aprėpiamo mastelio, parodant žmogui, kokia silpna jo padėtis kūrinijos visumoje.
Kas yra regimas ir metafizinis absoliutas kosmose suprasti galima supratus kuo skiriasi sąvokos „daiktiškumas“ ir „substanciškumas“. Daiktai yra viena iš substancijos atmainų, kuriems būdingas kietumas ir tvirtumas su aiškiai išreikšta forma, įstatyta į saiko rėmus. Vietiniu masteliu maksimalūs daiktai yra Žemė ir Saulė, kurie yra kietos arba tankios materijos sankaupos, aplink kurią driekiasi kitokia materija, neturinti apibrėžtos formos ir yra kažkas panašaus į vandenyno vandenį arba atmosferos orą. Vanduo arba oras – ne daiktas, tačiau tai – substancijos, įeinančios į stichijų kategoriją, kuri turi būti būdinga visam metafiziniam pasauliui, neturinčiam apibrėžtos formos, bet esančiam substancišku beformės stichijos prasme. Didžioji sieva, arba dieviškoji sieva, yra tokių substancinių stichijų telkiniai, kurie apgaubia daiktišką tankią materiją ir valdo jos padėtį bei kelią visatoje. Kosmoso tvarka rodo, kad šita tarp materijos sankaupų esanti substancija valdoma simetrijų bei geometrijų, dėl kurių materijos sankaupų judėjimas dėsningas ir geometriškai taisyklingas. Kitaip sakant, kietas ir tankus daiktas turi išorinę formą, o substancija turi vidinę geometrijų ir proporcijų sistemą, kuri iš išorės neapibrėžta, tačiau apibrėžta arba apibrėžiama iš vidaus. Dėl šio taisyklingumo, materija įgyja dėsningas formas ir struktūras, kurios matomos tiek negyvose materijos sankaupose, tiek gyvybiniuose telkiniuose. Iš išorės jie yra kaip dieviškoji sieva, o iš sątvaro vidaus atsiveria kaip gamta, kuri yra pirmas įstatymas į sumatorių, kurio logikos valdomas žmogaus gyvenimas įsisąmonintas protu, sukuriant informacinę šios tvarkos kopiją.
Tarus kad visos substancijos padalintos į mažas energijos daleles, galima laikyti, kad visata yra substancijų telkiniai, sudaryti iš skirtingo skopinio lygmens dalelių, kuriuose vienas skopinis lygmuo maišosi ir sluoksniuojasi, skirtingi skopiniai lygmenys persmelkia vienas kitą, smuklesnėms dalelėms apgaubiant stambesnes, sudarant jų aplinką. Taip skirtingo skopinio lygmens dalelės turi skirtingas cheminių elementų lenteles, skirtingas savybes ir skirtingai sąveikauja vienos lentelės ribose ir tarp lentelių. Vienas pavyzdys yra Mendelejevo atominė materija ir Maxwell‘o elektromagnetinis eteris, kuris savo korpuskuliniame lygmenyje yra labai smulkaus skopinio lygmens kvantai, turintys savo lentelę, kurie elektrines ir magnetines savybes įgyja tik makroskopiniame lygmenyje, sąveikoje su atomine materija. Be šio pavyzdžio galima postuluoti dar ir kitus pavyzdžius, kurie jau susiję su sąmonės ir psichikos laukais, esančiais tokiomis pat substancijomis, tik nematuojamomis prietaisais ir nesuvokiamomis juslėmis, nes esančiais labai smulkaus skopinio lygmens ir įeinančiais į dvasinių aurų sudėtį. Šių substancijų pagrindinė savybė yra plotinio sumavimo ir suvokimo sugebėjimas, kurio pagrindu sąmonėje atsiranda žiūrėtojo ir žiūrimojo perspektyvos, kurios žmoguje gali būti susimaišiusios arba atsiskyrusios. Filosofinėje sąmonėje žiūrėtojas ir žiūrimasis atsitapatinę, kuria kontempliatyvų santykį su vidine transcendencija, o kasdienėje, nemąstančioje būklėje – susiliejusios, kai žmogus neišskiria savęs iš juslinės masės, nesugeba savęs ir pasaulio paversti filosofinio apmąstymo objektu.
Vadinasi, dieviškojoje sievoje yra labai gilūs skopiniai lygmenys, nesumuojami jokiu jusliniu organu arba techniniu prietaisu, nes nėra tiesioginės sąveikos arba ryšio, kurio pagrindu būtų galima atverti klodą. Vienas lygis yra žinomas: sąmonė ir psichika, kurie yra substancijos, atsiveriančios žmogui iš vidaus, iš olos pasaulio ir vadinamos atveriančiąja būtimi. Galima manyti, kad skopiniai lygmenys tuo nesibaigia ir kad yra dar smulkesnės, jau dvasinės substancijos, kurios yra artimos centriniam šios visatos klodui, kurio virpesiai daug greitesni už šviesos kvantų virpesius ir kurie, atitinkamai, sudaro visatoje virššviesinį sluoksnį. Atvėrus šią realybę būtų galima pamatyti daug gilesnę ir tolimesnę visatą, kurioje glūdi visos dieviškos sievos paslaptys, iš kurių atsiranda žmogaus gyvybė, pažiūrėta ne žmogišku, bet dievišku žvilgsniu. Šioje visumoje žmogus yra fizinių ir dvasinių organų junginys, kur fiziniai organai – daiktiški ir turintys išorinę formą, o dvasiniai organai – sudaryti iš daug smulkesnio skopinio lygmens aurų, kurios sumuoja plotais ir formuoja vidinius pavidalus bei struktūras, vadinamas mažąja sumatų sieva, kurios yra žmogaus egzistencinis branduolys, atsiveriantis vidiniam patyrimui. Toks pažiūrėjimas į save iš išorės, iš dieviškos perspektyvos, leidžia geriau suprasti savo padėtį realybėje, kurioje jis atsitapatina nuo savo subjektyvumo ir pamato jį iš šalies. Tačiau ši išorė ne įprastinė empirinė išorė, tačiau gelminė ir metafizinė, kur vertinantis žvilgsnis atsistoja anapus juslinio horizonto ir parodo žmogų kaip metafizinės realybės kūrinį.
Filognozijoje tai labai perspektyvi žmogaus tyrimo priemonė, galinti pasakyti apie jo esmę daug naujų dalykų, kurie atveria žmogaus suprtimą, neįklampindami į žmogaus vidinių subjektyvybių tirščius. Tai yra matymo būdas, kuriuo į žmogaus pasaulį žiūri dvasinės būtybės, galinčios apie jį pasakyti daug daugiau negu jis pats, į save žiūrėdamas iš vidaus.
Filognozijos pradinė mokykla 